Skaitant Evangelijų tekstus nuo tuščio Jėzaus kapo atradimo stebina, kiek daug juose pasimetimo, nesusipratimų, abejonių. Panašu, kad pirmiesiems krikščionims prireikė nemažai laiko suprasti, kas įvyko ir ką tai keičia. Kaip ir prieš du tūkstančius metų tikintieji patiria tuos pačius gundymus, pasitikėjimo Dievu trūkumą, net suabejoja Kristaus prisikėlimu. Pasak tėvo Kazimiero Milaševičiaus, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioro, geroji žinia, kurią perduoda evangelijų pasakojimai, yra ta, kad Dievas sugeba prieiti prie žmogaus taip, kad būtų atpažintas. Prie kiekvieno – asmeniškai, subtiliai. Jis užkalbina Mariją Magadalietę sode, ateina į vakarienbutį, kur užsidarę apaštalai, prisijungia prie dviejų mokinių kelyje į Emausą.
„Kaip Emauso mokiniai turime po truputį įeiti į Jėzaus slėpinį dėka Šventosios Dvasios, kurią gauname per krikštą“, – sako kunigas benediktinas.
Kas visų pirma patraukė mokinius ir ar jų sumišimas, jaučiamas po Prisikėlimo, buvo būdingas nuo pradžių?
Pirmiausia juos turbūt patraukė Jėzaus asmenybė. Evangelijose skaitome, jog ne tik žmonės, bet ir arimiausi Jėzaus mokiniai stebėjosi Jėzaus mokymo galia ir naujoviškumu (plg. Mt 7, 28-29), jo išgydimais, demonų išvarymais (plg. Mt 4, 23-25). Dėl to jie nuolat klausinėdavo vieni kitų: kas jis per vienas? Kokia galia jis tai daro? Evangelijose tai vienas iš esminių klausimų. Pažinti Jėzų ir Tą, kuris Jį atsiuntė į žemę. Žmonių nuomonės dėl Jėzaus asmens labai skyrėsi. Vieni Jį laikė paprastu žmogumi iš Galilėjos („Argi jis ne Juozapo sūnus?!“ (Lk 4, 22)), kiti piktinosi Jo mokymu ir daromais stebuklais (plg. Lk 4, 28-29), tretiems Jėzus kėlė nuostabą, laikė jį mokytoju, pranašu ar net Mesiju (plg. Lk 5, 26).
Antra – tiek mokinius, tiek ir žmones patraukė uždegantys žodžiai. Matas rašo, kad „jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 28-29). Tai paaiškintų, kodėl jam užteko ištarti tris žodžius žvejams: „Eikite paskui mane“ (plg. Mt 4, 19. 22) ir šie, palikę tinklus, valtį, tėvą, nieko neklausdami ir nekeldami sąlygų, nusekė paskui Jėzų. Neatsiejami nuo uždegančių žodžių yra jo rankų daryti stebuklai, ženklai. Apie juos rašoma visose evangelijose. Pavyzdžiui, Matas pasakoja, kaip Jėzus išgydė Petro uošvę, o vėliau žmonės sugabeno daug demonų apsėstųjų. Jėzus varė dvasias žodžiu ir juos gydė (plg. Mt 8, 14-17).
Tačiau nepaisant Jėzaus galios ir autoriteto, žmonės, klausydami jo žodžių, išgyvena dvejopą jausmą. Po prisikėlimo vietoje džiaugsmo matome išgąstį, nesusipratimą, baimę, netikėjimą. Kita vertus, jaučiama mokinių baiminga nuostaba, kuri priverčia klausti, kas jis toks – pranašas, mesijas, kažkas daugiau? Šis klausimas išlieka iki pat evangelijų pabaigos ir į jį atsako ne arčiausiai su Jėzumi buvę apaštalai, o pavyzdžiui, netyrosios dvasios (plg. Lk 4, 41) ar pagonis šimtininkas, atsivertęs Kalvarijoje po kryžiumi (plg. Mt 27, 54).
Žydai laukė Mesijo, karaliaus, užimsiančio Dovydo sostą, tačiau Jėzus buvo kitoks, nei įsivaizduota. Ar apaštalai dėl to nusivylė?
Taip, anuomet žydai lengvai priimdavo galingai kalbančius mokytojus, nes laukė Mesijo, su kuriuo prasidėtų nauja era. Bet jų samprata skyrėsi nuo tos, kurią savo asmenybe paskelbė Jėzus. Jie laukė karaliaus, kuris išvaduotų iš romėnų priespaudos, atkurtų Izraelio didybę. Tuo tarpu Jėzui pradėjus kalbėti apie Jo laukiančią kančią, atmetimą, mirtį ir prisikėlimą, prasidėjo pasipiktinimas, nusivylimas.
Pirmiausia pasipiktina fariziejai, Rašto aiškintojai, aukštieji kunigai. Jėzus neatitiko jų sampratos, nes laužė tam tikras žemiškas taisykles, pavyzdžiui, Šabo laikymąsi. Savo veiksmais Jėzus rodė, kad jų samprata per daug tiesmuka, žemiška. Vėliau, kaip pažymi evangelistas Morkus, nuo Jėzaus nusigręžia ir jo giminaičiai: „Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs.“ (Mk 3, 20-21) Artimieji palaikė jį kvanktelėjusiu.
Autoritetą ir galią turėję žodžiai staiga tampa kieti, nepriimtini.
Viršūnę nesupratimas ir pasipiktinimas pasiekia, kai nuo Jėzaus nusisuka nemažas būrys mokinių. Kaip skaitome evangelijoje pagal Joną, Jėzui kalbant apie gyvybės duoną ima piktintis žydai, kurie tariasi pažįstą Jėzų ir jo tėvus, o vėliau prie jų prisijungia ir dalis mokinių, sakydami: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis.“ Autoritetą ir galią turėję žodžiai staiga tampa kieti, nepriimtini. Jėzaus žodžiai kieti, nes tai gyvenimo ir tiesos žodžiai, kurie šalina, tai, kas trukdo vykti gyvenimui, ir augina tai, ko žmoguje dar trūksta. Kieti, nes kviečia apsispręsti, įsipareigoti, augti, keisti mąstymą ir net gimti iš naujo dvasioje. Kieti jo žodžiai, nes priešingi netyrumui, veidmainystei ir netiesai. Jėzaus žodžiai atliko savo darbą. Jie sugriovė žmonių iliuzijas ir netikras viltis.
Pirmosios prisikėlusį Viešpatį sutinka moterys. Jėzus užkalbina Mariją Magdalietę, tačiau ši Jo neatpažįsta, palaiko sodininku.
Evangelistas Jonas pabrėžia įdomią detalę: „Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų… (Jn 19, 41). Iš kančios vietos Golgotos kalvos pereiname į sodą, kuris yra pirmasis, netiesioginis prisikėlimo ženklas. Sodas visada yra gyvybės vieta. Pradžios knygoje skaitome, kad, prieš sukurdamas žmogų, Dievas sukuria sodą. Pirmasis sodininkas yra Viešpats. Įdomu, kad Marija Magdalietė sutiktą prisikėlusį Jėzų palaiko sodininku. Sodas atsiskleidžia ir kaip santykio erdvė. Pirmiausia ten kuriasi Dievo su Adomu, vėliau Adomo ir Ievos, o galiausiai Jėzaus ir Marijos santykis. Čia tarpsta meilė, puoselėjami santykiai tarp Dievo ir žmonių, todėl Jėzus nori būti atpažintas būtent sode. Gražiausia, kad Marija Magdalietė atpažįsta Jėzų ne pamačiusi, o išgirdusi savo vardą.
Yra dar viena įdomi sąsaja tarp prisikėlimo ryto ir Pradžios knygos pasakojimo apie nuopuolį. Jėzaus klausime Marijai „ko ieškai“ lyg atgarsis nuskamba Dievo klausimas besislapstantiems Ievai ir Adomui: kur tu esi? Čia atsiskleidžia esminė krikščionybės žinia – ne žmogus eina ieškoti Dievo, bet pats Viešpats pirmasis išeina ieškoti žmogaus, trokšdamas atnaujinti bendrystę, meilės santykį.
Nors teisine prasme Bažnyčios gimimas remiasi vyrais – Petru ir kitais apaštalais, pirmosios prisikėlusį Kristų sutinka moterys.
Marija Magdalietė tampa Jėzaus žodžio nešėja savo broliams, bendruomenės tikėjimo gaivintoja. Eik ir papasakok. Eik ir skelbk Prisikėlimo naujieną visiems, tebesantiems naktyje. Apaštalai dar nematė Prisikėlusiojo, bet jie mato Mariją, kuri lietė Prisikėlusiojo kūną, kuri jį matė savo akimis, girdėjo savo ištartą vardą. Dabar ji gali drąsiai jiems paskelbti džiugią žinią: Aš mačiau ir liečiau Jį!
Neveltui popiežius Pranciškus Marijos Magdalietės šventę pakėlė iš minėjimo į šventės rangą. Apie ją Šventasis Tėvas kalba kaip apie prisikėlimo apaštalę. Ji pirmoji sutiko, atpažino, kalbėjosi, lietė ir pranešė mokiniams, kurie nepatikėjo.
Marijos Magdalietės nueitas tikėjimo kelias nuo ašarų, nevilties iki džiugios naujienos, kai ji mokiniams paskelbia mačiusi Viešpatį, yra kartu ir mūsų kelias. Tai kelias, kuris veda per kapo rūsio tamsą į naują Prisikėlimo šviesą. Ar kartais Dievas nekviečia ir mūsų išgyventi Marijos patirtį, įeiti į kapo rūsį ir iš jo išeiti, pereiti iš tamsos į šviesą ir taip įžengti į Velykų slėpinio didžiausią gelmę? Ar ši vidinė patirtis negalėtų reikšti, kad prisikėlė ne tik Kristus, ne tik tuodu mokiniai su Marija, bet su Kristumi kartu ir aš?
Popiežius emeritas Benediktas XVI yra atkreipęs dėmesį, kad susitikimai su prisikėlusiu Kristumi nėra mistiniai potyriai, vidiniai išgyvenimai. Jie tikri –mokiniai pamato, kalba, liečia.
Apie tai apaštalas Jonas rašo savo pirmajame laiške: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (Jn 1, 1). Apaštalais gali vadintis tik tie, kurie ne tik matė, girdėjo, bet ir galėjo paliesti rankomis Gyvenimo Viešpatį.
Velykų rytas yra netikėjimo, išgąsčio, baimės, o kartu ir regėjimo, praregėjimo, įtikėjimo ir prisikėlimo rytas. Prisikėlimo pasakojime, evangelistas Jonas naudoja net tris skirtingus veiksmažodžius matymui, regėjimui, pastebėjimui išreikšti (blėpô, theoreo, oráô). Lietuviškame tekste to nejusti, tačiau graikiškame subtiliai parodoma, kaip nuo paprasto atviro kapo matymo pereinama prie Jėzaus atpažinimo, praregėjimo ir įtikėjimo.
Marija Magdalietė anksti ryte atėjusi prie kapo pamatė (blépō), kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. To jai pakako, kad paskelbtų savo versiją mokiniams: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 20, 2). Veiksmažodis matyti (blépō) reiškia pastebėti aplink vykstančius dalykus. Antras veiksmažodis theoreo reiškia įdėmiai žvelgti, tai yra už paprastų, kasdienių daiktų įžvelgti kai ką daugiau. Tai tiriantis, pastebantis ir gebantis vertinti žvilgsnis. Nuo žvelgimo, pereiname prie kontempliavimo. Šis veiksmažodis naudojamas apibūdinant, kaip Petras įdėmiai apžiūri kapo vidų. Petras atbėgęs prie kapo ir įėjęs į vidų „mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą“ (Jn 20, 6-7). Jis pastebi ir konstatuoja, jog drobulės, kuriomis buvo apgaubtas mirusio Jėzaus kūnas, ir skara pasiliko kapo rūsyje.
Tačiau apie Jėzaus mylimąjį mokinį pridurta esminė pastaba: „Jis pamatė ir įtikėjo“. Jis peržengia vien matomų dalykų rėmus ir įtiki prisikėlusio Jėzaus slėpinį.
Bet jis nežengia dar vieno žingsnio, kurį padaro mylimasis Jėzaus mokinys – suteikti įvykiui prasmę. Petras lieka akylu stebėtoju, o mylimasis mokinys ne tik pamato, bet tam tikra prasme praregi (oráō), nes meilė suteikia jam įžvalgumo, ir įtiki. Iš esmės jis regi tuos pačius dalykus kaip ir Petras – drobules ir skarą, rodančius, jog čia buvusio kūno nebėra. Tačiau apie Jėzaus mylimąjį mokinį pridurta esminė pastaba: „Jis pamatė ir įtikėjo“. Jis peržengia vien matomų dalykų rėmus ir įtiki prisikėlusio Jėzaus slėpinį. Bet jo tikėjimas prisikėlimu remiasi regėjimu.
Marija Magdalietė praregi palaipsniui. Pradžioje ji tik mato (blépō) nuristą akmenį, vėliau sode prie kapo pastebi (theoreo) žmogų, kurį palaiko sodininku. Tuo tarpu Jėzus nori jai pasirodyti ne kaip sodininkas, bet kaip Prisikėlusysis. Ir Jėzus tai padaro netikėtu būdu. Jis pašaukia Mariją vardu. Vienintelis Prisikėlusiojo ištartas žodis – Marija! – atveria Marijai akis ir leidžia jai pamatyti tai, ko ji iki šiol nematė. Tai Marijos Magdalietės vidinis prisikėlimas. Pagaliau ir ji praregėjo. Tai paliudys pasakojimo pabaiga, kuomet ji, grįžusi pas mokinius, praneš jiems, kad mačiusi (oráô) Viešpatį (plg. 18 eil.).
Kitas susitikimas įvyksta Velykų vakarą, kai mokiniai susirenka draugėn ir Jėzus pas juos ateina per uždarytas duris.
Nepaisant didžiojo penktadienio nesėkmės, kada Jėzus buvo gėdingai nukryžiuotas ir mirė ant kryžiaus, mokiniai susirenka, nors ir kaustomi baimės, kad nebūtų žydų valdžios suimti ir pasmerkti kaip ir jų Mokytojas. Galbūt juos subūrė mįslingi pasirodymai Marijai Magdalietei, o gal tai, kad kapo akmuo buvo nuverstas ir nerastas Jėzaus kūnas, ir tai galėjo paliudyti Petras ir Jonas?
Ta vėlyvą vakarą, nepaisant užrakintų durų, Jėzus ateina į kambarį kur buvo susirinkę mokiniai, atsistoja jų viduryje ir taria „Ramybė Jums“. Tai pirmi žodžiai, kuriuos prisikėlęs Jėzus ištaria savo mokiniams. Iš Jo lūpų nenuskamba joks priekaištas dėl jų bailumo ar pasitraukimo kančios valandą. Nieko nelaukęs jis parodo žaizdas rankose ir šone, ženklus, kad nukryžiuotasis ir prisikėlusysis yra tas pats asmuo. Tuomet mokiniai Jį atpažįsta ir nudžiunga. Tą vakarą Jėzus apaštalams perduoda ne tik savo ramybę, bet ir gyvybės kvėpimą: „Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“. Mirtį nugalėjęs Viešpats suteikia Dvasios dovaną, kuri perkeičia mokinius, jie siunčiami į visą pasaulį. Stulbinamas kontrastas: tarp keturių sienų užsidarę apaštalai ir nepaprasta Jėzaus jiems patikėta misija – skelbti visiems gailestingąjį Dievą ir Jo atleidimą: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos.“
Ar tuo metu jie ir išsivaduoja iš baimės, išsyk supranta savo misiją skelbti Viešpaties meilę visam pasauliui?
Tik Apaštalų darbuose rašoma apie mokinius, išsivadavusius nuo visų baimių, drąsiai skelbiančius žydams prisikėlusį Jėzų. Nors ir gavę Šventąją Dvasią apaštalai po aštuonių dienų vėl buvo tame pačiame kambaryje užsirakinę. Tik Sekminių dieną pripildyti Šventosios Dvasios jie ims drąsiai skelbti džiugią Prisikėlimo naujieną (plg. Apd 2). Vis dėl to, net po keturiasdešimties dienų buvimo kartu mokiniai vis dar nesupranta, kas yra prisikėlęs Jėzus. Kristui jiems aiškinant apie Dievo karalystę, jie klausia: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jie vėl grįžta prie senos Mesijo sampratos. Reikės Šventosios Dvasios nužengimo, kad jie suvoktų, jog to Jėzaus, kurį pažinojo iki mirties ant kryžiaus, nebėra. Jis atsiunčia Globėją, Užtarėją, Šventąją Dvasią, kuri pratęsia Jėzaus misiją, kalbėdama į jų širdis.
Tai reiškia, kad jiems reikėjo ne tik įtikėti prisikėlusiu Jėzumi, bet ir nueiti asmeninį prisikėlimo kelią iš baimės, tamsos į begalinę drąsą, kuri pastūmėjo net ir atiduoti gyvybę. Kankinyste atsakyti gali tik meilės paliestos širdys, kurios negalėjo elgtis kitaip. Šventoji Dvasia leido jiems daryti dalykus, kurie, žmogiškai žiūrint – neįmanomi.
Apaštalo Tomo tą Velykų vakarą su jais nebuvo.
Galbūt pats drąsiausias, juk tai jis pasiūlė kitiems mokiniams eiti kartu su Jėzumi į Judėją aplankyti sergančio Lozoriaus ir jei reikės mirti su Jėzumi, tapo pačiu bailiausiu? O gal jis tiesiog nusivylė savo Mokytoju, kuris taip gėdingai mirė ant kryžiaus? Tekstas mums apie tai nieko nepasako. Tomas ne tik, kad nebuvo su mokiniais, bet dar daugiau – jis atsisakė tikėti jų, tai yra pirmosios Bažnyčios liudijimu. Tomui buvo palikta savaitė apmąstymui. Iš tolimesnio pasakojimo matome, kad Tomas neužsisklendė savo nuomonės tvirtovėje. Tiesa, jis racionalus, nori ne tik pamatyti prisikėlusį Jėzų, bet ir įleisti pirštus į jo žaizdas. Apaštalo Tomo tiesos troškimas buvo toks didelis, kad Jis panoro ne tik pažinti Tiesą tapusią asmeniu, bet paliesti ir apkabinti Ją. Jam tai buvo gyvybiškai būtina. Nuo baimės ir netikėjimo jis pereina prie viešo išpažinimo: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Ši istorija kalba apie tai, kad Jėzus sugeba pralaužti mūsų baimes ir netikėjimą.
Dar du mokiniai susitinka su prisikėlusiu Jėzumi pakeliui į Emausą. Kodėl jie paliko Jeruzalę ir kodėl Jėzus išnyksta, vos jį atpažinus?
Nusivylę mokiniai daro priešingai nei Jėzus, kuris visuomet ėjo Jeruzalės, savo kančios vietos, link. Evangelijoje pagal Luką Jeruzalė yra traukos centras, ten viskas prasideda ir baigiasi. Evangelijos pradžioje angelas kalba Zacharijui šventykloje Jeruzalėje, o pabaigoje sakoma, kad, Jėzų paėmus į dangų, mokiniai kupini džiaugsmo sugrįžo į Jeruzalę, nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. Galėtume sakyti, jog visi keliai veda į Jeruzalę. Ten viskas prasideda, ten viskas ir baigiasi. Jėzaus gyvenimas buvo lėta, ilga, bet nuolatinė kelionė Jeruzalės link.
Net kai jie nusigręžia, Jėzus pasiveja, prisiderina prie jų ėjimo ritmo, klausosi ginčo.
Mokiniai ne tik palieka miestą, kur įvyko tragedija, bet ir sutrikusią krikščionių bendruomenę. Jie atsuka nugarą Šventajam miestui, kad kuo greičiau pamirštų patirtą „košmarą“. Šiame „bėgime“ įvyksta kažkas netikėto: prie jų prisiartina nepažįstamas žmogus ir nemažą kelio gabalą keliauja drauge, nieko nesakydamas, klausydamas, kaip jie nesutaria tarpusavyje. Net kai jie nusigręžia, Jėzus pasiveja, prisiderina prie jų ėjimo ritmo, klausosi ginčo. Pabrėžiama, jog nevilties ir skausmo apimti mokiniai yra tarsi neregiai: „jų akys buvo tarsi migla aptrauktos ir jie nepažino Jėzaus“. Kryžiaus nesėkmė juos padarė aklus ir kurčius. Ilgai tylėjęs, pagaliau Jėzus prabyla ir ilgai kalba su jais apie Mesiją, kas apie jį parašyta Šventajame Rašte. Iš tiesų Šventasis Raštas neduoda argumentų, kad įrodytų Jėzaus prisikėlimą. Gyvenimas neįrodomas, o parodomas. Jėzus tai padarys prie vakarienės stalo. Šventojo Rašto suvokimas suteikia prasmę ėjimui, kuris po truputį jiems leidžia išeiti iš savo mažo pasaulio, kad galėtų atsiverti Kito artumui. Jie eina ne tik fizinį, bet ir vidinio suvokimo, aiškumo kelią.
Vakare priėjus miestelį mokiniai prašo Jėzaus pasilikti. Jis sutinka drauge pavakarieniauti. Būtent Emause atsiskleidžia daug esminių dalykų. Sėdint prie stalo Jėzus atlieka keturis eucharistinius gestus, išreikštus veiksmažodžiais: paimti duoną, palaiminti ją, laužyti ir duoti. Šį kartą ne per regą ar žodį mokiniai atpažįsta Jėzų, o per šiuos konkrečius gestus. Kai tik mokinių akys atsiveria ir jie atpažįsta Jėzų, jis dingsta iš akių. Jėzus tarsi žaidžia slėpynių. Jis savitu būdu parodo, kad yra tas pats žemiškasis Jėzus, kurį jie pažinojo ir kartu jau kitas. Tapdamas neregimu jų akimis, jis drąsina juos žengti dar vieną tikėjimo žingsnį, nurodo neprisirišti vien prie regimojo pasaulio. Mokiniai jam dingus nieko nelaukę sugrįžta į Jeruzalę, ne tik į miestą, bet ir į krikščionių bendruomenę. Kelias į Emausą buvo ilgas, varginantis, pilnas tamsos, nevilties ir liūdesio o atgal – lengvas, džiugus ir greitas.
Jėzus iš mirusių prikėlė Lozorių, jaunuolį iš Naino, Jajiro dukterį, tačiau Jo prisikėlimas iš mirusiųjų yra kitoks, tai ne lavono atgaivinimas.
Kalbant apie Lozoriaus, jaunuolio iš Naino ar Jajiro dukters prikėlimą, reikėtų labiau kalbėti apie kūnų atgaivinimą. Juk jie ir vėl vieną dieną turės mirti, kad būtų prikelti su perkeistu kūnu.
Tuščias kapas mums liudija, jog Jėzus prisikelia su kūnu, kuris turi žaizdas rankose, kojose ir šone. Šį kūną mokiniai gali net paliesti, kaip tai galėjo padaryti apaštalas Tomas. Apaštalams vis dar netikint jo prisikėlimu, Jėzus paima žuvies ir valgo jų akivaizdoje, tačiau Jono evangelija liudija, jog taip pat jis geba pereiti per užrakintas duris. Taigi Jėzaus kūnas išsaugo žemiškus ženklus, pabrėžiant jo žemišką egzistenciją, tačiau kartu yra kitoks, jis yra perkeistas, jau nepavaldus gamtos ir mirties dėsniams. Kristaus prisikėlimas – šuolis į visišką naujybę, šviesos ir meilės sprogimas, atvėręs naują būties matmenį. Prikeltas Lozorius vieną dieną mirs, kaip ir mes visi. Tikime kūnų prisikėlimu, tačiau nežinome, koks bus tas perkeistas kūnas. Mums sunku tai suprasti, tam ir duota tikėjimas ir viltis.
Kokia prasmė, kad Jėzus pasirodo tik savo mokiniams, siauram ratui, apaštalams? Juk galėjo triumfuoti prieš tuos, kurie Jį nukryžiavo.
Man atrodo, kad prisikėlusio Jėzaus tikslas nebuvo įrodyti, parodyti ar pasirodyti tiems, kurie jį atmetė, kurie šaipėsi iš jo. Apie tai kalba Jėzus viename savo palyginimų apie turtuolį ir vargšą Lozorių. Miręs turtuolis pragaro kančiose pamato vargetą Lozorių Abraomo prieglobstyje. Jis prašo Abraomo įspėti jo brolius, kad šie elgtųsi teisingai ir nepatektų ten kur jis, tačiau gauna atsakymą: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“
Pirmiausia, Jėzus eina pas mokinius, su kuriais praleido daugiausia laiko. Jie girdėjo Jį kalbant, matė meldžiantis, darant stebuklus. Tai maža grupelė, tampanti Bažnyčia, perimanti Jėzaus misiją. Tikėjimas nesiūlomas per jėgą. Verčiau priimkime Jėzaus žodžius, tartus apaštalui Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Manyčiau, Jėzus šiais ar kitais žodžiais galėtų atsakyti į jūsų klausimą.
Rosita Garškaitė
